Norint, kad šuo būtų sveikas ir darbingas, reikia žinoti, kas jam naudinga ir žalinga. Didelę įtaka šuns organizmui turi oras. Ilgas buvimas ankštame, blogai vėdinamame kambaryje ar dulkėtose, užterštose patalpose šunį veikia neigiamai.
Didelį poveikį šunims turi klimatas. Jei žiemos ilgos ir šaltos, tos pačios veislės šuns kailis bus ilgesnis, su tankia pavilne, o karšto ir sauso klimato zonoje - trumpesnis, kartais net be pavilnės. Atsiminkime, kad šaltu ir drėgnu oru šuo netenka daug šilumos. Jei tokiu oru jis nejudės, gali apšalti kūną arba net sušalti.
Saulėtą dieną šuo gali gauti saulės smūgį, o karštyje, jei nejudės - šiluminį. Bute gyvenantys šunys daug jautresni šalčiui, peršalimui. Pervežant šunį iš šilto klimato į šaltą, rekomenduotina palaikyti jį keletą dienų vidutinio klimato juostoje arba bent patalpoje, kol aklimatizuosis.

Šuns laikymas bute

Laikant šunį bute, jis turi turėti savo vietą. Ji turi būti nuošali, toli nuo šildymo prietaisų ir skersvėjo.Suaugusio šuns gultas gali būti sena sofa, kušetė ar senas fotelis. Mažam šuniukui geriausia sukalti iš lentelių rėmą, panašų į rašomojo stalo stalčių ir apkalti jo paviršių brezentu ar storu audiniu. Ant tokio gulto šuo nešus.
Bute laikomam šuniukui, o dažnai - ir suaugusiam šuniui pažaisti dedame pagaliukų, guminių žaislų, dirbtinių kaulų, kad jis turėtų užsiėmimą ir galėtų griaužti. Tai ypač svarbu dantų pasikeitimo laikotarpyje. Jei šunelis neturės tokiu metu ką graužti, tai nukentės stalo ar kėdės kojos, durys ar net palangės.

Šuns laikymas lauke

Jei sodyba aptverta gera aukšta tvora su betoniniais pamatais (tuomet šuo neišsikas landos), tokiame kieme šuo gali bėgioti palaidas. Būtina sąlyga - rakinami ir naktį apšviesti vartai. Ant jų turi būti užrašas "Kieme palaidas šuo" ar ženklas su šuns siluetu.
Būda turi būti medinė, pagaminta iš dviejų sluoksnių lentų su šiltu užpildu ir apkalta skarda. Vidutinio dydžio šuniui daroma ovalo formos, 50x30 cm dydžio, 20 cm pakelta nuo grindų lygio landa.Vokiečių aviganio dydžio šuns būdos ilgis - apie 120 cm, plotis - 80 cm, aukštis - 90 cm. Jei padarysime labai didelę būdą, tai šuo žiemą jos neprisišildys ir jam bus labai šalta, ypač naktį ir prieš saulės tekėjimą.
Būdos stogas daromas dvišlaitis ar vienšlaitis, apkalamas skarda. Žiemą į būdą reikia dėti šiaudų ar šieno, kad šuneliui būtų šilčiau. Prie būdos dedamas medinis skydas, kad žiemą šuo negulėtų ant žemės ar betono.

Šuns laikymas voljere

Dvi gretimos voljero sienos daromos iš medžio ar mūro (tokiu būdu šuniui padaroma užuovėja), o priešingos - iš metalinio tinklo ar armatūros strypų. Būdą dedame uždarų sienų kampe taip, kad šuo laisvai galėtų apibėgti apie būdą. Žiemą, kai labai šalta, šuo šitaip bėgiodamas sušyla. Voljerą geriausia gaminti su stogu ir medinėmis grindimis. Jei grindys cementinės, tai prie būdos reikia padėti medinį skydą, kad šuo negulėtų ant betono. Ilgas šuns gulėjimas ant betono ar asfalto sukelia sąnarių ligas, ypač senatvėje.
Jei voljere gyvena patinas, reiktų parinkti vietą stulpui, prie kurio šuo galėtų pakelti koją - atlikti savo gamtinį reikalą. Jei tokio stulpo nebus, gyvūnas visą laiką ieškos tam patogios vietos.

Inventorius šuniui prižiūrėti

Laikant šunį, reikia turėti jo priežiūrai reikalingą inventorių: antkaklio dirželį, antsnukį, ilgą ir trumpą pavadėlius, grandinę. Antkaklis turi būti stiprus (odos, odos pakaitalų ar brezento). Trumpas odinis ar brezentinis pavadėlis - nuo 1 metro iki pusantro, naudojamas vedant šunį greta dresuotojo. Viename pavadėlio gale turi būti užraktas prisegti prie antkaklio, o kitame gale - kilpa rankai įkišti. Ilgas pavadėlis naudojamas dresuojant šunį, ypač pradiniame etape, kol šuo nenoriai prisišaukiamas.

Šuns valymas ir šukavimas

Patariama šunį šukuoti ir valyti kasdieną. Tam tikslui naudojamas šepetys, grandiklis šepečiui išvalyti, kempinė ar švarūs skudurėliai bei įvairios šukos. Šukuojant ir valant šuns kailį, iš jo pašalinamos dulkės ir pleiskanos, pagerinama kraujo apytaka. Jei šuo pasivaikščiojimo ar darbo metu labai išsitepa, šukuojamas ir valomas dar kartą. Ypač kruopščiai valomi ir šukuojami ilgaplaukiai, bute laikomi šunys.

Šuns maudymas patalpose ir lauke

Šukuojant ir valant šunį, neįmanoma visiškai pašalinti dulkių ir pleiskanų,todėl jį reikia maudyti. Tačiau reikia nepamiršti, kad negalima per dažnai maudyti šuns su cheminėmis priemonėmis, nes išsiplauna riebalai, kurie tepa odą ir plaukus (oda tampa sausa, o plaukai pradeda lūžinėti). Todėl maudyti šunį su šampūnu ar vaikišku muilu galima ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Be cheminių priemonių galima šunį maudyti kiek norima.
Lauke laikomus šunis maudome tik šiltu oru, kai vandens temperatūra pasiekia 13 laipsnių. Ką benaudotume, muilą ar šampūną, reikia švariai nuplauti putas, kad cheminės medžiagos nesuerzintų odos. Jauną šuniuką su cheminėmis priemonėmis pradedame maudyti nuo šešių mėnesių amžiaus. Jei šunį maudome kambaryje, reikia jį nušluostyti sausu skuduru. Jei lauke- šluostyti nereikia, nes šuo visą vandenį ištaško energingai purtydamasis. Po to, kol išdžius, reikia pavedžioti už pavadėlio, kad atsigulęs neišsipurvintų.

Šuns šėrimas

Šuns organizmas kasdien turi gauti pakankamai baltymų, riebalų,angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų ir vandens. Pažeidus šėrimo rėžimą (šėrimas ne laiku arba su pertraukomis, nevisavertis pašaras), nusilpsta šuns organizmas, sumažėja darbingumas ir atsparumas ligoms. Permaitinimas irgi kenkia sveikatai - šuo tampa riebus, tingus, nejudrus, jautresnis ligoms.
Apie šuns mitybą galima spręsti iš jo išvaizdos, darbinių sąvybių. Kai šuo atrodo gerai, yra linksmas, judrus, noriai atlieka šeimininko paliepimus, galima neabejoti, kad jis šeriamas tinkamai. Taip pat reikia žinoti, kad netinkamo šėrimo padariniai išryškėja ne iš karto, o tik po kurio laiko.

Šuns šėrimo produktai

Pagrindiniai šuns šėrimo produktai - mėsa, gyvuliniai riebalai, kruopos, daržovės bei druska. Šuniukams, sukergtoms ir žindančioms kalėms reikia duoti ir pieno produktų. Šuniukams rekomenduotini ir žali kiaušiniai. Be minėtų produktų, šunims galima duoti jūrų žuvies, duonos, mėsos konservų, maistingų koncentratų, varškės ir stalo atliekų. Daugelis savo šunis šeria sausais, specialiais pašarais. Reikia nepamiršti, jog šuo yra mėsėdis ir bent porą kartų per savaitę jam reikia duoti žalios mėsos. Mėsoje gausu baltymų, riebalų, ją gerai pasisavina šuns organizmas. Vietoj mėsos galima duoti gyvulinės kilmės riebalus, ypač lydytą lajų.
Žuvų taukai - tai vitaminų šaltinis mažiems ir jauniems šuniukams. Labai tinka šunų šėrimui įvairios kruopos, ypač avižinės. Bulvės, kopūstai, morkos, burokėliai, salotos - kasdienis šuns maistas, pagrindinis angliavandenių ir vitaminų šaltinis. Kasdieną galima šuniui sušerti 300 g kvietinės ir ruginės duonos.

Šėrimo normos ir šėrimas

Dažnai suaugęs šuo šeriamas du kartus per dieną - ryte ir vakare. Šunys greitai pripranta prie nusistovėjusio rėžimo ir jį keisti be reikalo netikslinga.
Jei šuniui duodame skystas košes, tai suaugusiam vidutinio dydžio šuniui reikia maždaug 3 litrų. Jei šuo išėdęs duotą kiekį dar ilgai laižo indą, tad galima kiekį padidinti (jei šuo nenutukęs). Jeigu šunį šeriame du kartus per dieną, tai tą patį kiekį dalijame pusiau. Pašaras turi būti kambario temperatūros.
Šuns pašaro poreikis priklauso nuo jo amžiaus, oro temperatūros, darbo intensyvumo, metų laiko ir lyties. Žiemą šunį reikia šerti sočiau negu vasarą. Daugiau ėsti turi intensyviai dresuojami šunys, sukergtos ir žindančios kalės.
Patyrę kinologai šerdami savo šunis laikosi tokių normų - vienam suaugusiam vidutinio svorio šuniui, sveriančiam apie 30 kg, per parą reikia 400g mėsos, 425 g kruopų, 200 g bulvių, 100 g daržovių, po 20 g gyvulinių riebalų ir valgomosios druskos.

pagal K. Masilionį

Pirmi žingsniai įsigijus šuniuką.

Įsigijus mažylį, vežkite jį namo. Kelionė į namus, nauji žmonės, nauja vieta šuniukui sukelia stresą, todėl pirmomis dienomis leiskite mažyliui apsiprasti namų aplinkoje. Jokiu būdu nepervarginkite mažylio, todėl nepulkite tuoj pat su juo žaisti, jo auklėti ar jį nešioti. Parsivežus šuniuką ir leidus jam kiek laiko palakstyti po namus, vėliau paberkite pašaro. Nenustebkite, jei pirmomis naktimis šuniukas ims cypti. Mažyliai atskirti nuo motinos jaučiasi prislėgti, jiems gali būti baisu, liūdna, o galbūt dar nepraėjęs patirtas stresas. Tačiau apsipratus Jūsų namuose, šuniukas nebeinkš.

Akių valymas. Norint išvalyti šuniukui akis, reikia turėti specialiai tam skirtą skystį. Šiuo skysčiu suvilgykite vatos tamponėlį bei švelniais judesiais nuvalykite po akimis susidariusius ašarų takelius. Valyti akis patartina kai pradeda matytis nešvarumai, nutekėjimai po akimis.o parodiniams šunims, prieš parodą akis valykite dažniau.

Ausų valymas.

Daugumos sveikų ausų valyti nereikia, tačiau kartas nuo karto būtina apžiūrėti, kad įsitikintumėte, ar gyvūno ausys iš tiesų švarios. Per dažnai valyti šuns ausis negalima, nes organizmas į tokį valymą gali pradėti reaguoti kaip į svetimkūnį, kurį neva reikia pašalinti ir todėl gaminsis daugiau sieros ausyse. O tai gali sukelti uždegiminius procesus. Uždegimai dažnai pasireiškia paraudusia ar pastorėjusia ausies oda. Tačiau, žinoma, jei ausies kriauklėje pastebėjote nešvarumus, t.y. sierą, svetimkūnius - ausis valyti būtina. Sieros likučius nesunkiai pašalinsite pagaliuku su vata, pamirkytą ausų valiklyje. Po to į ausies landą atsargiai įlašinkite 2-4 lašus ausų valiklio ir ausies pagrindą pamasažuokite (masažuojant turi girdėtis kliuksėjimas). Tuomet ausies landą sausai išvalykite tuo pačiu pašalindami nešvarumų likučius. Šuns ausis patariama valyti kartą į savaitę. Atminkite, jog jaunų šuniukų ausys paprastai tampa nešvarios daug greičiau, nei suaugusių šunų, tačiau su amžiumi tai praeina. Jei ausies kriauklėje pastebėjote svetimkūnį ar vabzdį, kurio patys pašalinti negalite, skubiai kreipkitės į veterinarą.

Nagų karpymas.

Šunų nagai nudyla patys, jei šuo kiekvieną dieną laksto po 5-6 valandas ant kietos žemės. Tačiau pripažinkime, jog daugelis šunų, ypač gyvenančių miestuose į lauką išbėga tik trumpam atlikti gamtos reikalus. Tokio laiko tarpo neužtenka savaiminiam nagų nudilinimui. O per ilgi nagai tiesiogiai gresia Jūsų augintinio sveikatai: Pirmiausia ilgi nagai trukdo normaliai vaikščioti. Besiremiantis į žemę nagas spaudžia piršto falangą. Šuo stengdamasis išvengti skausmingo pojūčio ima remtis visa pėdos pagalvėle ir pirštus išskečia „vėduokle“. Todėl letena tampa išplėsta, gali išsivystyti plokščiapadystė, neteisingas visos galūnės formavimasis, sausgyslių patempimai, artritai, sąnarių skausmai. Antra, ilgi nagai lygiai kaip ir žmogui, lengvai užkimba už įvairių daiktų. Nagas gali įstrigti į dubeles ar plyšelius ir šuo išsigandęs bandydamas ištraukti pėdą gali išplėšti visą nagą su mėsa. Suprantama, jog šunelis išgyvens, tačiau tuo metu jam labai smarkiai skaudės. Norint išvengti šių nemalonumų Jūsų šuniuko labui raginame laikas nuo laiko pakirpti nagus. Svarbu suvokti, jog tai nėra baimę kelianti procedūra. Anaiptol, tai atlikti gana paprasta. Žinant nago sudėtį, šuns nagus galėsite pakirpti patys ir Jums nereiks kiekvieną kartą kreiptis į veterinarą. Pirmiausia ką reiktų padaryti, tai įsigyti specialiai tam skirtas „žnyples“ arba vadinamąsias „giljotinas“. Šios žirklutės specialiai pritaikytos lenktam šuns nagui, todėl jomis nukirpti bus labai lengva ir paprasta. Žnyplės turi ribotuvą, leidžiantį nukirpti 1-3 mm. nago ilgio. Nepatyrusiam šeimininkui tai padės nukirpti tik suragėjusį nago galiuką ir neužgauti gyvuonies. Giljotina turi tik vienerius ašmenis, todėl pjūvis lygus, nagas netrupa. Tačiau nepatyrusios rankos gali nukirpti per daug. Paprastomis žirklėmis net nemėginkite kirpti, nes šuns nago neįveiksite. Jei jau žirklutes išsirinkote, tuomet išnagrinėkime patį nagą. Šuns nagas sudarytas iš dviejų dalių: iš nejautraus raginio luobo, kurį reikia nukirpti ir iš gyvuonio, kuriame daug kraujagyslių bei nervų galūnių. Kadangi tai jautrioji nago dalis, jos kirpti negalima. Jei nagučiai šviesūs tuomet puikiai matysite, kur baigiasi nejautrioji dalis ir prasideda gyvnagis. Rausvas gyvuonis aiškiai persišviečia pro pusiau permatomas sieneles. Esant tamsiam nagui šio skirtumo taip aiškiai nematyti, todėl nagą pakirpkite 1-2mm, kol imsis matytis baltas nedidelis taškelis – gyvnagio pradžia. Tuomet nebekirpkite, kad nepažeistumėte kraujagyslių. Pakirpti nagai neturi liesti grindų, o šuo turi pilnai remtis galūnėmis. Na, o jei netyčia nukirpote per daug – svarbiausia neišsigąsti. Prie kraujuojančio nago pridėkite vatą, suvilgytą vandenilio peroksidu ar kalio permanganatu ir kraujavimas greitai liausis. Neužmirškite patrumpinti penktojo priekinės letenos piršto nago, kuris žemės neliečia. Neliesdamas žemės jis nenudyla visiškai ir vis augdamas gali įsmigti į piršto pagalvėlę. O tuomet be chirurgo pagalbos neapseisite. Pirmais kartais šuo gali priešintis ir cypti, tačiau ne iš skausmo, o veikiau iš baimės. Norint to išvengti rekomenduojama šuniuką palengva pratinti. Pradžioje nagų nekirpkite, o tiesiog pagremžkite kraštus karpykle, kad šuo suprastų, jog nagų karpymas nebaisus, o netgi malonus. Jei karpysite nagus reguliariai ir nepažeisdami gyvnagio, tuomet šuo ne tik pripras, bet ir pamėgs šią procedūrą.

Dantų priežiūra.

Šuo ėdantis sausą maistą ar nuolat griaužiantis dirbtinius kaulus pats valosi sau dantis. Tačiau vis dėl to dantų akmenys susidaryti gali. Norint visiškai užkirsti kelią dantų akmenų bei geltonos spalvos apnašų susidarymui, rekomenduojama šuns dantis valyti reguliariai, naudojant specialų dantų šepetuką ir pastą skirtą šunims. Šuo, kaip ir žmogus, gimsta su pieniniais dantimis, kurie atsiranda 12-16-tą gyvenimo dieną. Vieno-pusantro mėnesio amžiaus šuniuko nasruose jau yra 28 pieniniai dantys. Sulaukus 4-7 mėnesių, šuniuko pieniniai dantys keičiasi į nuolatinius. Kandžiai keičiasi 3-5 mėnesių, iltys 4-7 mėnesių, premoliarai 4-6 mėnesių, moliarai 4-7 mėnesių. Viso nuolatinių dantų 42.

Kailio priežiūra.

Koks bebūtų Jūsų šuns kailis, plaukai žūva ir iškrenta užleisdami vietą naujiems plaukams. Norint palengvinti negyvų plaukų pašalinimą, šuns kailį būtina šukuoti ir maudyti. Šunys šeriasi du kartus metuose, ypatingai pavasarį ir rudenį, o gyvenantys patalpose šunys gali šertis dar dažniau. Šuns kailis sudarytas iš dviejų plaukų tipų: pagrindinis plaukas būna ilgesnis ir šiurkštesnis, o poplaukis – minkštesnis ir trumpesnis. Kailis yra įvairus ir kiekvienas kailio tipas reikalauja skirtingos priežiūros, tačiau atminkite pagrindinę taisyklę: kuo ilgesnis plaukas, tuo priežiūra yra sudėtingesnė. Ilgaplaukius šunis reiktų šukuoti kiekvieną dieną. Tuo tarpu trumpaplaukius šunis pakanka pašukuoti kas dvi-tris dienas. Priklausomai nuo kailio tipo tinkamai reiktų pasirinkti šukavimo priemones. Trumpaplaukio šuns kailiui šukuoti parinkite šepetį, ilgaplaukio – šepetį su ilgais dantukais. Jei kailis lygus, naudokite masažines arba natūralių šerių šukas. Trumpaplaukiams lygaus kailio šunims galite parinkti metalinius grėbliukus, šepečius su metalu, gumines pirštines. Garbanotą plauką būtina reguliariai kirpti, kad nesusidarytų sąvėlos. O šiurkštus kailis reikalauja didžiausios priežiūros, nes jį reikia triminguoti. Taigi, net jeigu Jūsų šunelis nedalyvauja parodose, jį bet kokiu atveju būtina šukuoti, kirpti arba triminguoti ne tik dėl grožio, bet ir dėl kailio atsinaujinimo.

Maudymas.

Visų veislių šunis galima maudyti, jei tik po to gyvūno kailis gerai nusausinamas. Maudyti šunelį reikia pratinti. Šunys nemėgsta praustis, todėl pradžioje ši procedūra gali sukelti nedidelį stresą. Maudymo dažnumas priklauso nuo kailio tekstūros. Lygaus kailio šuniukus pakanka maudyti tada, kai jie išsitepa. Trumpaplaukius šunis rekomenduojama maudyti du kartus per metus, o ilgo kailio – kas tris mėnesius. Paskiepijus šuniuką, jį maudyti galima tik praėjus trims savaitėms. Plaunant šuns kailį, naudokite specialų šunims skirtą šampūną, kuris gaminamas taip, kad nepažeistų apsauginio riebalinio sluoksnio. Jokiu būdu nenaudokite žmonėms skirtų šampūnų, nes produktai, skirti žmonėms, yra per daug rūgštūs ir dirgina šuns odą. Prieš maudydami šuniuką iššukuokite. Tuomet pašildykite vandenį ir įkėlę šunį į vonią, gerai suvilgykite kailį ir išmuiluokite stebėdami, kad šampūno nepatektų į gyvūno ausis ir akis. Tada dideliu vandens kiekiu nuplaukite šampūną. Išmaudę šunį, jo kailį gerai nusausinkite rankšluosčiu. Šuns kailiui labai svarbu naudoti kondicionierių, kurio dėka plaukas gauna pilną kompleksą maitinančių ir drėkinančių medžiagų. Naudojant kondicionierių kailis lengvai iššukuojamas ir greičiau išdžiūsta. Ilgaplaukiams šunims balzamo naudojimas yra tiesiog būtinas.

Būtiniausios prekės įsigijus šuniuką:

Pašaras

Dubenėlis. Dubenėliai turi būti 2: vienas skirtas pašarui, o kitas vandeniui. Po dubenėliu galite padėti padėkliuką. Šuo ėsdamas visuomet apsidrabsto aplinkui, todėl naudojant padėkliuką, Jums bus patogiau susitvarkyti. Dubenėlius karštu vandeniu ir dezinfekcinėmis priemonėmis išplaukite po kiekvieno šėrimo.

Kaulas. Nepykite, jei Jūsų šuniukas apgraužė baldus ar batus. Natūralu, kad dantų keitimosi metu šuo viską graužia. Šuniukui reikia leisti tai daryti, jam būtina nuolat kažką graužti, todėl šis kaulas puikiai pagelbės šuniukui ir išspręs Jūsų problemas.

Skanėstas. Skanėstai vis dažniau yra naudojami, nes tai puiki dresūros priemonė. Jei šuniukas reaguoja į savo vardą – duokite skanėstą, jei jis padarė į savo vietą – duokite skanėstą, jei šuo atliko jam pavestą užduotį – duokite skanėstą. Tai palengvins Jums bendrauti su šuniuku.

Antkaklis. Antkaklį būtina atitaikyti pagal dydį

Pavadėlis

Žaislas. Šuo žaidžia nemažą savo gyvenimo dalį, todėl žaislas labai svarbus šuniukui. Ypač tai svarbu, kuomet Jūsų nėra namuose.

Žirklės nagams

Guolis. Guolį šuniukai greitai pamėgsta, nes tai yra jų asmeninė vieta. Šuniukas gali turėti tiek vieną guolį, tiek po guolį kiekviename kambaryje. Juo Jūsų augintinis tikrai bus patenkintas.

Narvas. Narvas nėra būtina prekė, kurią reiktų įsigyti iš karto nusipirkus šuniuką, tačiau tai iš tiesų labai naudinga priemonė. Žmogui narvas dažnai asocijuojasi su kalėjimu, laisvės atėmimu, agresija. Tuo tarpu pats šuo narve jaučiasi gerai ir saugiai. Į narvą galima įdėti guolį, žaislą, indelį su pašaru. Taigi, Jūsų šuniukas čia galės ir pažaisti, ir pamiegoti, ir paėsti. Tai ypač naudinga dirbantiems žmonėms. Uždarę šuniuką narve ir po darbų grįžę namo, batus ir baldus rasite sveikus, o užuolaidas ir tapetus savo vietoje. Pagaliau laikinas šuns teritorijos apribojimas yra naudingas ir pačiam šuniui. Jis išmoks kantriai Jūsų laukti, o Jums sugrįžus šuo bus pilnas energijos ir visą dėmesį skirs Jums. Be to, narvą galite naudoti ir kaip boksą. Išvykstant į kelionę, šuniukas gali patirti nedidelį stresą, nes jį vėlgi supa nauja, nežinoma aplinka. Tuo tarpu vežant šunį narve, gyvūnas jame jausis saugiai, nes tai yra jo namai ir tokiu būdu šuo greičiau ir lengviau adaptuosis.

Šunų maistas: kokie produktai reikalingi?

Pirma ir svarbiausia taisyklė – šunų maistas turi būti aukštos kokybės ir šviežias.

Mėsa

Ekspertai pataria šunų maistui naudoti žalią mėsą, bet galima duoti ir virtą mėsą. Jūsų augintiniui puikiai tinka šios mėsos rūšys: jautiena, arkliena, veršiena, vištiena. Visa tai – liesa mėsa, kuri lengvai virškinama. Į racioną galima įtraukti ir liesą, virtą kiaulieną.

Jei šunį maitinate žalia mėsa, pašalinkite kaulus ir nuplaukite. Ypač atsargiai ir rūpestingai plaukite galvą, kojas, skrandį, kepenis, išvirkite, išskyrus kepenis.

Galvos, kojos, skrandžiai – visi šie produktai puikiai virškinami, tačiau, kadangi juos reikia virti praranda energetinę ir maistinę vertę apie 1,5 karto. Todėl, jei šuo šeriamas šiais produktais padidinkite porcijas 1,5 karto.

Žuvis

Žuvis – puikus baltymų šaltinis šunims. Tačiau gaminkite žuvį labai atsakingai. Jei žuvies pilvas išpūstas, jei yra net nežymus įtarimas, kad žuvis sugedusi, nenaudokite tokios žuvies šunų maistui.

Žuvis – dietinis maistas, energetinė žuvies vertė 1,5 – 2 kartus mažesnė nei mėsos. Priklausomai nuo to, jei šunį maitinate žuvimi, padidinkite porcijas.

Pieno produktai

Neturi būti pašalinti iš šunų raciono ir pieno produktai. Varškė, sūris, pasukos – visa tai galima ir reikia naudoti šunų mityboje. Varškė – tai baltymai, kurie lengvai virškinami gyvūno organizme. Pieno produktų sudėtyje yra daug naudingų mineralinių medžiagų, vitaminų, juos puikiai įsisavina bet kokio amžiaus šunys.

Kruopos

Šunį pamaitinti galima ir košėmis. Pavyzdžiui, paimkite avižinių dribsnių, užpilkite juos pienu, sultiniu ar kefyru. Tegul pastovi 10 – 20 minučių, tada galite duoti šuniui. Greičiau išvirti košę galima ir greitpuodyje. Tokiu būdu paruoštos košės išsaugo daugiau maistingų medžiagų, nei virtos tradiciniu būdu.

Jei košes gaminti galite tik tradiciniu būdu, žinokite, kad geriausia naudoti šias kruopų rūšis: grikius, avižinius dribsnius, ryžius, miežius. Jei šuo blogai jaučiasi pamaitintas kokia nors kruopų rūšimi, verta jos arba visai atsisakyti, arba pridėti į ją kitos rūšies kruopų, kurios neutralizuoja neigiamą poveikį.

Daržovės ir žalumynai

Jokia dingstimi iš šunų mitybos neišbraukite daržovių. Ekspertai pataria šerti šunis morkomis, kopūstais, cukinijomis, burokėliais ir moliūgais. Iš žalumynų šunų maiste turi būti krapai, svogūnų laiškai, česnakai, špinatai, salotos, petražolės ir net dilgėlės!
Paprastai, prieskoniniai augalai ir daržovės dedami į košes ar mėsą, tačiau galima duoti ir atskirai. Pavyzdžiui, tarkuotas morkas.

Reikalingas maisto kiekis, natūralios mitybos metu

Kiekvienam šuniui natūralaus maisto kiekis parenkamas individualiai. Svarbus šuns amžius, būklė (nėštumas, ligos), gyvenimo būdas, kuris dažnai būna mažai aktyvus. Tačiau kai kurias bendrąsias gaires galima nustatyti. Šuniukai iki 6 mėnesių aktyviai auga. Siekiant tinkamai palaikyti organizmo vystymąsi, racionas neturi būti skurdus. Šuo turi gauti 7% savo kūno masės maisto kiekį. Nuo šešių mėnesių amžiaus maisto reikia 2 kartus mažiau – 3,5% kūno svorio.

Atkreipkite dėmesį, kad tai yra visos dienos maisto kiekis, kurį reikia padalinti 2 – 3 kartams. Pavyzdys: 10 mėnesių šuo, sveriantis 30 kg. 3,5% kūno svorio, lygus 1 kg. Šį vieną kilogramą paskirstome taip: 0,5 kg mėsa ar gaminiai iš mėsos. Kitas 0,5 kg – pieno produktai. Be to, šuo turi gauti augalinio maisto. Jis sunkiau virškinamas, tačiau tinkamai formuoja žarnyno mikroflorą. Bet koks augalinis maistas (morkos, obuoliai, kopūstai, salotos) turi būti žalias ir susmulkintas.

Kaip išvengti per mažo ar per didelio maisto kiekio?

Tai – labiausiai paplitusi klaida maitinant šunį. Neprievalgis itin retas. Kaip nustatyti, kada gyvūnas persivalgo ir užkirsti tam kelią? Visų pirma, šuniui paėdus dubenėlis turi likti tuščias. Jei bent šiek tiek maisto liko – kiekį sumažinkite.

Jei pastebėsite, kad šuo maisto produktus skirsto į “mėgstamus” ir “nemėgstamus”, žinokite – jis persivalgęs. Sumažinkite “mėgstamo” maisto kiekį.

Šuo (ne šuniukas!) suvalgo visą maisto kiekį, o svoris didėja. Sumažinkite maisto kiekį, kad būtų išvengta nutukimo.

Šuo suvalgo visą įdėtą maistą, tačiau neėda, jei siūlote daugiau. Maisto kiekį sumažinkite. Šuniui, paprastai, suvalgyti dar kąsnelį yra normalu, būti šiek tiek alkanam – normali šuns būsena. Leisti augintiniui būti sočiam negalima.

Šuo suvalgo visą maistą kurį duodate, bet tuo pat metu svoris mažėja, pereidamas normalaus svorio ribas. Gyvūnui maisto per mažai – padidinkite kiekį!

Svoris: normalus, per mažas, per didelis

Kas yra laikomas normaliu svoriu, o kas – per mažu arba antsvoriu? Yra schema, pagal kurią gyvūnas yra vertinamas ar turi kūno riebalų.

Normalaus svorio augintiniui, pirštais lengvai apčiuopiami šonkauliai, tačiau jie nėra matomi akimis. Kai šuo stovi, jo pilvas turėtų būti pakeltas, tai yra  neturėtų būti toks pats, kaip krūtinės dydis. Žiūrint iš viršaus pilvas po paskutinio šonkaulio yra siauresnis lyginant su krūtinės ląsta.

Jūsų šuo panašus į šį aprašymą? Vadinasi, svoris įprastinėse ribose. Yra skirtumų? Labiausiai tikėtina, kad augintinis turi per mažai ar per daug svorio. Sverkite šunį, taip matysite, kaip keičiasi gyvūno kūno svoris. Orientuotis į šunų veislės svorio standartą, reikia atsargiai: jis yra santykinis ir dažnai būna didesnis už veterinarines normas.